Pirmasis metø numeris skaitytojus pasitinka, virðelyje vaizduodamas þmonijos istorijà nauju keliu pasukusá ávyká: Sinajaus kalne Mozë tiesia rankà amþinajai þmogaus Sandorai su VIENU Dievu, priimdamas DEŠIMT Dievo ásakymø. Dailininkës Silvijos Knezekytës virðeliui parinkta þydø kilmës prancûzø menininko Marco Chagallo (beje, prieðkariu dukart apsilankiusio ir Lietuvoje) iliustracija nuo pat virðelio kreipia mintis á tai, apie kà skaitysime ir màstysime „Artumoje“ per visus 2014 metus. Tai ir aliuzija á Katekizmo teiginá, jog „Dievas savo garbæ pirmiausia apreiðkia Izraeliui“ (2085), betgi sykiu – ir visiems, kurie nori gyventi Dievo norëtà, taigi ir geriausià þmogui, gyvenimà.

Keista, taèiau Dekalogà, kaip geriausià teisingumo ir tvarkos matà, ðiandien mini net netikintieji; o dar keisèiau, kad tikintieji kaþin ar iðkart sugebëtø iðvardyti visus deðimt ið eilës. Betgi iðvardijimas yra problema.

Ar Dekalogas ðiandien þmogui dar kà nors tikrai reiðkia – „juk visi gyvename ðiame pasaulyje su jo taisyklëmis“? Tai esminis „Artumos“ klausimas. Kita vertus, ar ir mokëdami iðvardyti ir net bandydami laikytis, suprantame, kokio masto ir gylio atsakymus Dekalogas duoda á mûsø kasdienio gyvenimo klausimus, kokià esmingà kryptá jam teikia? O kaip Dievo ásakymai dera su þmogaus laisve ir jam duota pasirinkimo galimybe? Kaip suprasti „ásakinëjantá“ Dievà, jei tuo pat metu su gyriumi minime Jo begaliná gerumà?

Be ðiø klausimø, þurnale pastebima, jog stokojant suvokimo apie Dievo ásakymø ir Jo meilës paralelæ taip ir neiðgyvendinta lieka sena katechezës jaunimui problema: juk „retai kuris iðgyveno malonæ dar paauglystëj paþiûrëti á Dievo ásakymus ne kaip á „taisykliø rinkiná“, bet kaip á pagalbà þmogui bûti laimingam“.

Sausio numeryje kun. Kæstutis K. Brilius MIC visu rimtumu iðkelia pirmàjá Dievo ásakymà: ar tik neprasilenkiame su Vienu Dievu, kai savo gyvenime sudieviname tai, kas nëra Dievas? Beje, þurnale palieèiama ir kita, regis, sunkiai áveikiama ðventøjø atvaizdø garbinimo/gerbimo problema primenant: „prieð ðventà paveikslà meldþiamës ne jam, daiktui“; „visi, net ir patys nuostabiausi paveikslai yra tik kûrinio kûriniai“; „gerbiamas ne pats atvaizdas, o tai, kà jis vaizduoja, ta tikrovë, á kurià jis nurodo“.

Jau tapo áprasta „Artumos“ svarstomos temos atgarsiø paieðkoti palaimintojo Jurgio Matulaièio gyvenime. Pasirodo, tëvas Jurgis mëgdavo kartoti: „Formulikë gyvenimo neiðganys“, o tuo, kaip liudija amþininkai, „norëjo pasakyti, jog ið graþiausiø ir ðvenèiausiø taisykliø gali likti tik formulikë, jei pamirðime jø esmæ“.

Naujaisiais metais „Artuma“ keliauja pas skaitytojus ir su keliomis naujovëmis. Redakcija tikisi pagyvinti Skaitytojø laiðkø skiltá, atsiliepdama á jø paèiø praðymà spausdinti atsiliepimus, pasidalijimus, pageidavimus. Liturginiame kalendoriuje kun. Artûras Kazlauskas ðiemet kvies giliau apmàstyti kolektas – Miðiø maldas, kuriø daþniausiai... neiðgirstame. Dekalogà vaikams prieinamu jiems tekstu ir vaizdu pristatys ses. Onutë Vitkauskaitë MVS ir þurnalo dailininkë Silvija. Skaitytojai ras ir naujà skiltá „Paðaukë mane“, kurioje ðákart pokalbis su kun. Arnoldu Valkausku.

O kas lieka þurnale sena ir sykiu – kaskart nauja? Tai, be abejonës, atsiliepimas á gyvenimo aktualijas, ypaè ðeimos politikos, krikðèioniðkojo veikimo ir aktyvumo paskatos. Sausá skaitykime, ar verta ir kodël verta stengtis, kad Lietuvos politikoje krikðèioniø balsas nebûtø „pragaiðæs“. Kalbant apie Šeimos politikà, konstatuojama, jog 2013 metai buvo „mokymosi telktis ir veikti kartu pradþia“. Kaip raðoma vienoje publikacijø, „ateinantys metai neturëtø bûti ramesni. Vis dar laukiame Seimo nariø balsavimo dël Gyvybës prenatalinëje fazëje apsaugos ástatymo“.

Spausdindama Lietuvos vyskupø laiðkà Šeimos metams redakcija iðreiðkia pasiryþimà ir ðiemet eiti koja kojon su Baþnyèios liturginiu laiku ir mintimi, ypaè dalytis ja su visais Lietuvos þmonëmis, kuri jiems galbût dar nëra prieinama greièiausiu ir pigiausiu bûdu (per internetà), kad á jà, nugirstà baþnyèiø sakyklose, bûtø labiau ásiskaitoma, ásimàstoma kaip á tà, kuri duoda kryptá buvimui krikðèionimi ðiandien.

Tæsdama Vatikano II Susirinkimo dokumentø trumpà, suprantamà pristatymà ir ypaè sausá meldþiantis uþ krikðèioniø vienybæ, „Artuma“ spausdina publikacijà jautriu pavadinimu „Apkabinti brolá“ ir mintimi, jog „atsiskyrusieji broliai nëra pagonys, tarp kuriø reikia skatinti atsivertimà“, bet „broliai, kuriuos reikia ið naujo apkabinti“. O Baþnyèios dialogà su nekrikðèionimis savitai primena pasakojimas apie ðv. Karolá de Fuko, á kurio beatifikacijos pamaldas Romoje susirinko ir gal net labiau uþ katalikus dþiaugësi jo globoti... musulmonai tuaregai.

Dëkodama Dievui ir savo skaitytojams uþ praëjusius metus, „Artumos“ redakcija tikisi ir toliau dþiuginti skaitytojus ir liudyti, bet neliûdinti Vieðpaties, kurio net ir kieti þodþiai / ásakymai veda ðviesiais keliais. Eikime jais drauge!

Dalë GUDÞINSKIENË